The Peregrine

He walks around and looks at birds and writes about them real good

I spent some time in December on a virtual walk across a ten-by-twenty-mile area, trailing J A Baker as he in turn trailed a couple of peregrine hawks over the fenlands and the estuaries of east Anglia. Of course, my virtual walk was conducted from the comfort of my fireside and only lasted ten days whereas Baker was outdoors in all weathers in pursuit of his prey, and his walk lasted from October to March when the Peregrines migrate to Scandinavia for the summer months. <br /><br /><i>The Peregrine</i>, first published in 1967, reads as the diary he kept during that period but may include observations made over the course of the many other winters which Baker spent following the movements of these birds. It is important to point out from the beginning that even though this book is at first glance simply the diary of a bird watcher, it is also a novel with characters, setting, plot and suspense, and therefore any liberties Baker takes with chronology, weather and sightings, are perfectly in order. Having said that, this novel is presented exactly like a diary with entries only for those days he spends following the peregrines. He never tells us what he does on the other days, or how he spends his evenings, no personal details are included, all of the focus being reserved for the birds and the landscape. The only explanation he gives for this obsession with bird watching is when he says:<br /><i>I have always longed to be part of the outward life, to be out there at the edge of things, to let the human taint wash away in emptiness and silence as the fox sloughs his smell into the cold unworldliness of water; to return to the town as a stranger.</i> <br /><br />Doesn’t the repetition of descriptions of birds and landscape become terribly tedious after a while, you may ask? <br />I can only reply that Baker succeeds in capturing our interest with the variety of the daily movements of the birds and the amazingly creative language of the descriptions. Here is an example of his prose:<br /><i>The first bird I searched for was the nightjar, which used to nest in the valley. Its song is like the sound of a stream of wine spilling from a height into a deep and booming cask. It is an odorous sound, with a bouquet that rises to the sky. In the glare of day it would seem thinner and drier, but dusk mellows it and gives it vintage. If a song could smell, this song would smell of crushed grapes and almonds and dark wood. The sound spills out, and none of it is lost. The whole wood brims with it. Then it stops. Suddenly, unexpectedly. But the ear hears it still, a prolonged and fading echo, draining and winding out among the surrounding trees.</i><br />Elsewhere, he speaks of <i>a crackling blackness of jackdaws</i>, of hiding <i>in my own stillness</i>, of the soaring of the peregrines being <i>an endless silent singing.</i><br /> <br />As the title suggests, the novel is mainly about peregrines and we learn that they belong to the hawk family, that the males are called tiercels and the females are falcons, that they resemble kestrels and sparrow hawks but are faster, more intelligent and more deadly. <i>Whatever is destroyed, the act of destruction doesn't vary very much,</i> Baker tells us, speaking no doubt not only of these raptors but also of man and his relationship with the earth; there is an environmental subtext, man is destroying the landscape, in particular with pesticide use, and birds and animals are losing their habitats and being slowly poisoned. Nevertheless, Baker doesn’t glorify the hawks or seek to excuse their violence towards their prey. He does point out however that they kill their victims almost immediately with an efficient strike to the spinal cord, not for humane reasons but simply to prevent escape.<br /><br />Surely it is impossible that there can be any measure of suspense in a bird watcher’s diary, I hear you say. Nevertheless there is a plot here, and it keeps us reading until the final pages when we understand the outcome of the story. I leave it to you to discover how Baker achieves this magic.

This is just the most wonderfully poetic account of one man's year long exploration of the lifestyle of peregrines in the unnamed yet I assumed East Anglian area of the mid 1960's. Just beautiful. <br /><br />On almost every page there is a wonderful simile or collective noun and his prose is the stuff for which fruity voices were made. He does stray on a number of occasions into prose so purple a whole college of Bishops could dress themselves in it but there are so many breathtaking phrases that I could forgive him the odd clanger dropped.<br /><br /> Whenever I read these nature books from decades ago there is always the sad realization that so much of the rural idyll has been lost forever; eg. The number of times he mentions towering Elms which grace the countryside, all now dead and gone after the tragedy of Dutch Elm Disease in the early 1970's. However for me there is also the joyous realization that his dread that peregrines themselves were a dying breed has been stopped in its tracks.<br /><br /> Peregrines may not be as common as Buzzards but they still thrive and hunt and are still here to be enjoyed 40 years on. <br /><br />A selection picked at random from the pages...you judge purple or perfect;<br /><br />'Their wings would rise into the sunset like smoke above the sacrifice'<br /><br />or again ' Beauty is vapour from the pit of death '...no I have no idea but it sounds like an aphorism in the making<br /><br />or again ' the peregrine hissed among them like a burning brand '<br /><br />or again ' She clings to the rippling fleece of the earth as the leaping hare cleaves to the wind'<br /><br />There are loads more. Fab

TL;DR: LABAI GRAŽU<br /><br />Knyga-atradimas, skaitai ir net sunku patikėti - iš kur ji, kaip tokios knygos atsiranda?? Labai dera prie knygos tie pradžioje pateikiami straipsniai apie Bakerį: kad buvo atsiskyrėlis, su niekuo nebendravo, tiesiog vaikščiojo, stebėjo paukščius, rašė, dirbo bibliotekoj kažkokiu kroviku. Atrodo, toks niekam nežinomas literatūrinis perlas, atrastas po daugelio metų, - visai kaip mitai apie LT išeivius-literatus, kur vienas, kad pragyventų, dirba duobkasiu, kitas liftininku, o trečias iš popieriaus lanksto gėles :) O va GR bibliografijoje kaip tik trumpai rašoma, kad knyga buvo daug kartų perrašyta, kad jis vis dėlto dalyvavo literatūros gyvenime, nebuvo toks nuo visų atsiskyręs Voldenas. Ir vis tiek - gal čia jau žanro ypatumas - skaitant tą "naujai atrastą klasiką" apima geras jausmas, išties kaip atradus kažkokį seniai visų pamestą lobį.<br /><br />Kas man buvo (be proto) gražu:<br /><br />1. Šiaip atrodytų, kas čia ypatingo - dienoraščiai apie tai, kaip žmogus eina į laukus ir bando pastebėti sakalus, jei nepastebi - ieško jų pėdsakų: gal nudobė kokį paukštį ir nulesė, gal dar kas. Tokia struktūra nenumano didelės dinamikos ar kulminacijos, be to, kad dienoraščiai apima vienus "darbo" metus: nuo tada, kai sakalas atskrenda į pakrantę, iki kol išskrenda. Bet skaitai, ir reguliarumas ir kasdienis pokyčių, ženklų ieškojimas tampa ne priemone, bet tikslu - tokia katiniška būtim, kai tavo gyvenimas ir yra procesų suma, be jokių galutinių tikslų, jokių didelių išsikeltų uždavinių. Iš Bakerio teksto gana greitai tą pajunti ir įsėdi į jo užduodamą ritmą, nebelauki, Kol Kas Nors Nutiks. Stebuklinga - ne tai, kad taip būna, bet kad vien tik to ir gali pakakti gyvenimui.<br /><br />2. Nežinau, ar labai pajaučiau tą ribos tarp žmogaus ir gyvūno trynimą, kaip rašoma anotacijoje. Bet savęs suvokimas greta gamtos, kaip visada esančio greta, per atstumą, plius nebandymas primesti gamtai savo modelių, jos nepersonifikavimas - tai nuostabus ir Bakerio-pasakotojo, ir visos knygos bruožas. Paradoksalu, bet iš tiesų, visada suvokdamas save kaip atskirą nuo kraštovaizdžio, nuo paukščio, matydamas tą "žmogaus baimę", būdingą visiems gyviems padarams, jis kažkaip tuo pat metu maksimaliai priartina mus prie jos. Gal - prie to stiklo, kuris visada nuo jos skiria, - bet vis tiek leidžiančio, labai pasistengus, priartėti tiek, kad nebematytum jame savo atspindžio, matytum tai, kas už jo.<br /><br />3. Mariaus Buroko vertimas neįtikėtinas, jį norisi mokytis mintinai, skaityti balsu, vėl skaityti, klausyti skaitomo garsiai, skaityti draugams ir šiaip visiems. Tikiuosi, jis laimės vertėjo krėslą, o net jei ir nelaimės, tai šitas vertimas vis tiek jau laimėjo ne tik paties Bakerio, bet ir sakalo balsą.<br /><br />CITATOS, BUS DAUG, NEGALIU SUSILAIKYT, NORĖTŲSI NURAŠYTI VISĄ KNYGĄ KAIP VIENĄ ĮSTRINGANČIĄ CITATĄ<br /><br /><blockquote>Tai buvo pirmasis mano sutiktas sakalas keleivis. Nuo tada mačiau jų daugybę, bet nė vienas nepralenkė to pirmojo greičiu, narsumu ir įkarščiu. Dešimtį metų visas žiemas praleisdavau ieškodamas to maištingo, vietoje nenustygstančio spindesio, tos staigios aistros ir šėlo, kuriuos sakalai išplėšia iš dangaus. Dešimtį metų žvelgiau aukštyn, ieškodamas to debesis perveriančio inkaro pavidalo, to oru skriejančio arbaleto. Akis nebeišgali pasisotinti plėšriųjų paukščių vaizdais. Fiksuoja juos su ekstazišku pasiutimu, visiškai kaip paties sakalo akis, pasisukanti ir išsiplečianti, pamačiusi viliojančius, gardžius balandžių ir kirų pavidalus. (p. 27)<br /><br />Sakalų stebėjimas paaštrina regėjimą. Žemė paplūsta iš akių, pasilieja veriamų spalvų deltomis, pasklinda už skriejančio paukščio. Nutaikyta akis perveria, perkerta paviršiaus šlamštą ir nuosėdas, įsikerta nuožulniai it kirvis į medžio šerdį. (p. 27)<br /><br />Į giedrą dangų kyla ruduo. Javai nupjauti. Laukai po pjūties švyti.<br />Virš sodų, dvelkiančių rūgtelėjusiais krituoliais, knibždančių zylių ir sniegenų, prasklendžia sakalas ir nutupia paupio alksnyje. Upės šešėliai raibuliuoja griežto, asketiško sakalo veido atspindyje. Šmėkšteli šaltose stebinčio garnio akyse. Subliksi saulės spindulys. Garnys snapo ietimi prabeda balsvą upės rageną. Sakalas šauna aukštyn į besisklaidančius debesis. (p. 51)<br /><br />Rajus, gobšus kėkštas - jam derėjo šokčioti sau nuo gyvatvorės ant gyvatvorės, mėtytis nuo medžio prie medžio, pasalūniškai, kaip yra pratęs. Neturėjo blykčioti baltomis sparnų juostomis ir baltu užpakaliu į akylą dangų. Neturėjo lėtai švytuoti per žalias užliejamąsias pievas kaip pernelyg ryški, akį traukianti žymė.<br />Sakalas perskrido į nudžiūvusį medį ir užsnūdo. Temstant nuskriejo į rytus, į savo tupimvietę.<br />Kur jis šią žiemą benuskrietų, aš visur seksiu jį. Dalinsiuosi medžiotojo gyvenimo baime, džiaugsmu ir nuoboduliu. Sekiosiu jį tol, kol manasis plėšrus žmogaus pavidalas siaubu nebetemdys margo kaleidoskopo spalvų, nudažančių gilią žvilgios jo akies duobelę. Mano pagoniška galva nugrims į žiemos peizažą ir bus jame apvalyta. (p. 53)<br /><br />Rūkas išsisklaidė. Estuarija, nusvidinta rytų vėjo, sustingo į savo pavidalą. Tolumos kentė saulėkaitoje. Vanduo apaugo salomis. Trečią dienos, plaikstydamasis žemėlapiais, jūros pylimu praėjo žmogus. Penki tūkstančiai juodkrūčių bėgikų praskriejo šešių metrų aukštyje jam virš galvos - skubėjo gilyn į sausumą. Žmogus jų nepastebėjo. Šešėlių srautu jie pasiliejo jo abejingam veide. Ir nulijo tolyn, it spiečius auksiniu chitinu žvilgančių vabalų. (p. 61)<br /><br />Potvynis slūgsta, cyplės skabo jūrinius andrus, garniai stypso šešėliuose. Ant pylimo ganosi avys. Persuk akimis visą ilgą estuariją. Te vanduo išlygina, užgydo krantą, it rūgštynės lapas ant nudilginto piršto. Palik paukščiais knibždantį dangų, tą šviesos skliautą, švelniai spindintį virš lygaus vandens. (p. 67)<br /><br />Kažkur toli pasigirdo šaižus barbenimas. Lyg strazdas giesmininkas daužytų sraigę į akmenį, tik kažkur aukštai. Gyvatvorėje augančiame ąžuole, ant paties šakos galo, įsikibęs į liauną šakelę kabojo mažasis margasis genys ir, stengdamasis iškrapštyti lervą, snapu kalė gumbavapsvės paliktą gumbą. Penkiolikos centimetrų ilgio geniui tas gumbas buvo kaip gimnastikos kamuolys žmogui. Genys laisvai suposi ant šakelės, kartais pakibdamas žemyn galva, stengdamasis prabelsti gumbą iš visų pusių. Atlošdavo galvą penkis centimetrus ir smogdavo kupinas kirtikliu apsiginklavusio žmogaus įtūžio. Juodomis, švytinčiomis, aštriomis it adata akutėmis genys iš visų pusių apžiūrinėjo gelsvą gumbą. Niekaip negalėjo prabesti. Nuskrido į kitą ąžuolą, pabandė prakalti kitą gumbą. Visą rytą vaikščiodamas po laukus, nuolat girdėjau jį barbenant. (p. 100)<br /><br />Tulžys švytėjo upės kranto dumble it žvilganti akis. Sudraskytas, kruvinas, išteptas tokia pat spalva kaip ir jo pastirusios trumpos, raudonos kaip smalkos lazdelės kojos, laižomos upės raibulių. Jis priminė užgesusią žvaigždę, kurios žalsvai melsva šviesa vis dar mirga iš ilgų šviesmečių tolumos. (p. 117)<br /><br />Pažvelgiau į mišką. Giliai šešėlyje tupėjo sakalas ir stebėjo mane, nagais įsikibęs nudžiūvusios šakos. Šiomis dienomis mudu abu po atviru dangumi gyvename tą patį ekstazės ir baimės kupiną gyvenimą. Vengiam žmonių. Nekenčiame jų staiga pakeliamų rankų, beprotiškų, netvarkingų judesių, padriko žirgliojimo, betikslio klupinėjimo aplink, jų baltų veidų antkapių. (p. 117-118)<br /><br />Žemai pakibusi žilpino saulė, pietūs degė poliarine liepsna. Pūtė pagelus šiaurės vėjas. Šerkšnas po nakties nenutirpo, dabar baltavo ant žolės kaip druska, žvilgėdamas ryto saulėje.<br />Sakalė nedrąsiai paskrydėjo prieš vėją ir pakibo virš tylių, baltų laukų. Oras sklandyti aukštai nesušils dar valandą ar dvi, tad ji tiesiog leido laiką. Dabar tik padrikai pleveno, vangiai judėdama nuo medžio prie medžio. Beveik pats jutai nuobodį sakalo, kuris jau išsimaudė, išsivalė plunksnas ir dar nėra nei alkanas, nei mieguistas. Tiesiog tinginiauja, skrajoja, kursto sumaištį vien tam, kad turėtų kuo užsiimti. (p. 133)<br /><br />Joks skausmas, jokia mirtis laukiniam padarui nėra tokia baisi kaip žmogaus baimė. Rudakaklis naras, visas permirkęs nafta, bjaurus, tegalintis galvą pajudinti, iš paskutiniųjų stumsis snapu nuo jūros pylimo, jei pasilenkęs bandysi paimti jį, plūduriuojantį potvynyje it rąstigalį. Apsinuodijusi varna, prasižiojusi, svyrinėjanti žolėje, iš gerklės veržiantis geltonoms putoms, vėl ir vėl ��oks viršun, vėl ir vėl atsitrenks į oro sieną, tau bandant ją pagauti. Laukinis triušis, išsipūtęs, apskretęs nuo miksomatozės, padarėlis, iš kurio belikęs tik pulsas, besidaužantis kailio ir kaulų maiše, ir tas pajus tavo žingsnių virpesį ir ims dairytis tavęs išsprogusiomis, nereginčiomis akimis. O tada iš paskutiniųjų nusivilks po krūmu, visas drebėdamas iš baimės.<br />Mes esame žudikai. Mes dvokiame mirtimi. Mes nešiojamės ją. Ji limpa prie mūsų it šerkšnas. Mes negalime jos nuo savęs atplėšti. (p. 148)<br /><br />Keršuliai negalėjo nei palesti, nei pailsėti. Tūkstančiai nuskrido į šiaurę, tūkstančiai pasiliko. Kažką grioviuose lesiojo keletas geibių strazdų liesais kaklais ir įdubusiais šonais. Du perkarę garniai stypinėjo upelio seklumoje, kur vanduo dar neapsitraukęs ledu. Turkio spalvos banga suaušo į ant akmens stovintį tulžį. O tada sudužo ir pasruvo tolyn, už upelio posūkio. (p. 153)<br /><br />Netrukus jį vėl aptikau ir stebėjau, kaip auga. Ramiai, pamažu. Iš trijų šimtų metrų aukščio virš slėnio jis leidosi į sodą, kurio dar nebuvo pasiruošęs su visam palikti. Iš kruopelės išaugo į dėmelę, paskui į paukštį, į sakalą, į sakalą keleivį, į pro vėją besibraunančią sparnuotą galvą. (p. 212)<br /><br />Kaip ir dažną pavasario vakarą, greta manęs negieda nė vienas paukštis, bet tolimesni medžiai ir krūmai net skamba nuo giesmių. Kaip ir visi žmonės, aš taip pat, regis, vaikštau supamas šimto metrų skersmens įkaitusios geležies lanko, išdeginančio visa, kas gyva. Kai stoviu ramiai, tas lankas atvėsta ir pranyksta. (p. 220)</blockquote>

Thus completes my reading cycle about hawks and falcons (<a href="https://goodreads.com/book/show/1188127.The_Goshawk" title="The Goshawk by T.H. White" rel="noopener"> The Goshawk</a>, <a href="https://goodreads.com/book/show/458275.The_Pilgrim_Hawk" title="The Pilgrim Hawk by Glenway Wescott" rel="noopener"> The Pilgrim Hawk</a>, and, surprisingly, <a href="https://goodreads.com/book/show/11908.The_Adventures_of_Augie_March" title="The Adventures of Augie March by Saul Bellow" rel="noopener"> The Adventures of Augie March</a>). I thought this one the least overtly metaphorical of the bunch and certainly the lushest in language.<br /><br />It is an odd hobby, to the point of fetish, to spend the day - every day - out in the landscape, regardless of weather, watching the peregrines . . . and the things that they kill. But then you learn this:<br /><br /><i>Wild peregrines love the wind, as otters love water. It is their element. Only within it do they truly live. All wild peregrines I have seen have flown longer and higher and further in a gale than at any other time. They avoid it only when bathing and sleeping.</i><br /><br />I was taught more:<br /><br /><b>--</b> Female peregrines are falcons. Male peregrines are tiercels. Falcons are bigger than tiercels, and broader across the chest.<br /><br /><b>--</b> While the author did not specifically make a point of this, there are many descriptive passages where one falcon and one tiercel are playing/hunting/soaring together. Not in a group; just a couple. I liked that.<br /><br /><b>--</b> An adult peregrine is about the size of my arm from elbow to fingertips. But a peregrine's eye weighs about one ounce, larger and heavier than the human eye. <i>If our eyes were in the same proportion to our bodies as the peregrine's are to his, a twelve stone man would have eyes three inches across, weighing four pounds.</i> <br /><br /><b>--</b> Peregrines bathe daily, preferring running water. It helps them with their lice problems.<br /><br /><b>--</b> In a typical day, a peregrine will kill and eat two birds as well as assorted mice, worms and insects.<br /><br />Well, actually, they aren't picky; and the author was fairly obsessed with recording the detritus:<br /><br /><b>--</b> <i>found the remains of a great crested grebe . . . It had been a heavy bird . . . The breast bone and ribs were bare. The vertebrae of the long neck had been carefully cleaned.</i><br /><br /><b>--</b> <i>Two kills by the river: kingfisher and snipe. The snipe lay half-submerged in flooded grass, cryptic even in death. The kingfisher shone in the mud at the river's edge, like a brilliant eye. He was tattered with blood, stained with the blood-red colour of his stumpy legs . . .</i><br /><br /><b>--</b> <i>The remains of a herring gull lay at the roadside . . . The shredded flesh was still wet with blood . . .</i><br /><br /><b>--</b> <i>There were kills by the brook: curlew, lapwing, woodpigeon, jackdaw, and two black-headed gulls.</i><br /><br /><b>--</b> <i>two dead herons</i><br /><br /><b>--</b> <i>the remains of a hare</i><br /><br /><b>--</b> <i>the body of a carrion crow . . . black feathers wreathed in bloodstained bones . . .</i><br /><br /><b>--</b> <i>a woodcock rises . . . bones snap . . .</i><br /><br /><b>--</b> <i>a shelduck lay on the mud, shining like a broken vase . . .</i><br /><br /><b>--</b> <i>he caught and ate six worms</i><br /><br /><b>--</b> <i>I saw him afterwards</i> (an erstwhile sparrowhawk). <i>He had been an adult male. His grey wings lay like flakes of beech bark beside the peeled willow of his shining yellow bones and the sunset feathers of his tigered breast.</i><br /><br />Descriptive dinner is on every page.<br /><br />But then there was this:<br /><br /><i>At one o'clock a pipistrelle flittered above the lane, twisting and diving as though catching insects. None could be flying on so cold a day. Perhaps it had been roused by the sunlight, and was hunting in a dream of summer.</i><br /><br />I was happy that there was no pipistrelle autopsy report.<br /><br />The same can not be said for the dead porpoise, even though not killed by any peregrine. <i>Its mouth hung open like a nail-studded sole gaping from an old boot.</i><br /><br />The author is the only human identified in the book and he does not self-dissect. But he's not happy. We learn this not when he is following the peregrine but instead when he watches a seal at play:<br /><br /><i>Eventually the dark, whiskered muzzle of a seal appeared above the surface, and then the whole sleek streaming head. He looked at me, breathed in, and dived below. Slowly he splashed and idled around the bay and out to the estuary again. It is a good life, a seal's, here in these shallow waters. Like the lives of so many air and water creatures, it seems a better one than ours. We have no element. Nothing sustains us when we fall.</i>

The writing is exceptional. For this reason alone, it is worth reading. Nature writing that is prose poetry filled with synaesthetic imagery. The reader becomes one with a peregrine. I was told the book would infuse me with such a feeling, and it does. <br /><br />Yet, not more than three stars? I liked the book. All in all, it wasn't amazing or even very good, and so it must be given three stars.<br /><br />It is extremely difficult to listen to hours and hours of lines that say approximately the same thing, even if those lines are lyrical. The content is repetitive. Day by day we follow Baker as he walks and bicycles a small patch of land, ten miles north to south and twenty miles east to west in Essex, observing peregrines. We start in early fall and conclude in late spring. Each chapter begins with a date. We are told what he saw and experienced that day, and the next and the next and the next. Each day is much like the last. The seasons do change and Baker does come closer both physically and emotionally to that he observes. The peregrines' movements become a dance, lovely to observe and emotionally feel, but nevertheless monotonous in the lack of change. Every day an awakening, play, a hunt and the kill.<br /><br />I listened to the <i>50th Anniversary Edition of the Peregrine</i>. It begins with an introduction by Mark Cocker which is then followed by biographical notes. Finally, we get to Baker’s writing. Baker’s lines are followed by an afterword by Robert Macfarlane which is then followed by Baker’s short essay <i>On the Essex Coast</i>. There is a lot of padding. The supplementary material is not exclusive; too much of the information said in one section is repeated in another. The biographical information provided is scanty and repetitive, due to the manner in which the <i>50th Anniversary Edition</i> has been put together.<br /><br />The audiobook is narrated by Dugald Bruce-Lockhart. He reads too quickly. Should poetry be zipped through? I do not think so. The narration I have given two stars.<br /><br />It should be noted that Baker observed peregrines over a ten-year period. He observed and every night returned home to transcribe his notes. He rewrote the book five times and condensed his observations to one year. So even if we are given a date, we do not know in which year that date fell, and thus the observations made are not necessarily in chronological order even if we do move from fall to spring. I do not doubt the veracity of the observations made. <br /><br />Yet one does not read Baker’s writing for its scientific content, or at least not only for its scientific content. We have here writing that goes beyond the study of the peregrine as a species. Baker has attempted to capture the nature, the existence, indeed the soul of the bird. Baker’s writing is exceptional but also monotonous.

So when I get the Higgs boson blues something terrible and I am in a bad spot or life is just clinching its merciless little fist around me and squeezing squeezing something that always, without fail, cheers me up and/or sets my head a little straighter on neck is watching David Attenborough's nature specials- especially "The Life of [fill in the blank with type of animal here]"... I love David Attenborough and like 1200 hours worth of his material is available to stream on Netflix and I can just sit in bed in utter agony and watch a Ring-tailed Lemur or Giant Otter or some Bird of Paradise or even those dumb flesh-balloons the noble Manatee do their thing, or watch Attenborough dangle from a monkey-laden tree and explicate the hell out of a monkey nest (monkey's nest, no?) or show me a bird that collects refuse and makes little sculptures to woo a mate and so on and so forth and everything shifts a little more into a clear perspective. Then I'm just an innocent little animal like those hyenas cackling and devouring a buffalo corpse. It's wonderful that Attenborough chose to do what he did with his life. That crazy bastard could talk a cannibal out of eatin' him. I hope this book is something like that.

Un libro arduo. No tiene trama aristotélica, ni argumento al modo formalista ruso, pero impone una estética fuerte, bien definida. Su lenguaje es exuberante pero preciso. Es descriptivo, colorido, cinético, erudito. Se trata de una lectura difícil que ofrece mucho si el lector logra procesar sus exigencias. Inglaterra, década de 1960, geografía baja, pantanosa, del este británico, la mirada puesta en la naturaleza salvaje. El narrador describe con laconismo sus paseos de observación del halcón peregrino. Predomina la crueldad. Hay en la narración un devenir-animal que produce placer al narrador. Es lo contrario del devenir-insecto en La Metamorfosis de Kafka. El estilo es todo en este libro. Es una obra moderna que dialoga con la tradición de la literatura inglesa. Hay una mención explícita a La Tempestad. El halcón sería Calibán y el narrador sería Ariel (página 198), algo así como lo dionisíaco y lo apolíneo en Nietzsche. Es por eso que más que el peregrino, interesa la voz del narrador, ahí radica la fascinación. Parece un libro telúrico, pero es un libro introspectivo. Su condición neo-romántica está cifrada por el tratamiento de la naturaleza como espejo del alma. Proliferan los dualismos. La obsesión por el peregrino, por su temible destreza de cazador, por su inteligencia, por su capacidad para sobrevivir en la adversidad, son núcleos psicológicos que se imponen en la narración. Parece que el narrador está enojado, en fuga. La muerte que reparte el peregrino con actitud oligárquica le genera alivio al narrador. Es un narrador desesperado que identifica la belleza con la muerte: “La belleza es vapor del foso de la muerte” (página 203). La mayor parte del libro es impresionista, describe colores, luces, sombras, texturas. Registra detalles de árboles, pájaros, lluvias, vientos, el color del cielo al atardecer. Hay micro-relatos de cacería del peregrino, que siempre termina devorando la carne todavía palpitante de otros pájaros. El narrador está tentado de comer la misma presa, su olor le resulta agradable. Todo parece moverse por la lógica del fetichismo. Menciona 110 especies de pájaros, incluyendo al peregrino. Creo que este libro exige una lectura densa. Puede volverse tedioso si no se relaciona con la estética de lo que Harold Bloom llama La Compañía Visionaria. Sobre todo, su diálogo con William Blake es notable: el peregrino parece habitar el mismo lugar que Albión, Urizen y otros monstruos de la mitología inglesa. La angustia de las influencias hace crujir cada frase de Baker. La narración se aferra con masivo dolor a texturas materiales, sin embargo nada detiene la transformación. El camino hacia la muerte es implacable. Pienso que la sustancia estética de este libro es monstruosa, demasiado humana. De ahí su sombría belleza.

Writing about nature is a perennial challenge. The fact of the matter is that it can be a bit boring after a while to, say, watch a robin hunt worms. And trees do not even give you that much. Nature writers have risen to this challenge in a variety of ways—by providing illuminating scientific analyses, by finding truly bizarre and obscure examples of natural phenomena, by telling heartwarming or otherwise anthropomorphizing stories about particular animals, or by poetic description and romantic reverie. Baker takes the last route.<br /> <br /><i>The Peregrine</i> consists of two parts: a short, scientific description of this predatory bird, and a longer diary of his experience tracking the peregrine falcons in his area of rural England. Baker takes quite a lot of literary liberties with this diary. For one thing, he compresses ten years of observation into a single season. And the language is nothing like plain, factual notes. Rather, this work of birdwatching becomes a strange kind of lyrical poem, rhapsodizing the painful longings of a frail man to become fully natural and to fly free.<br /> <br />The book’s merit, then, must be judged on aesthetic rather than informational grounds. And Baker succeeds. His prose is dense with images and heavy-laden with similes. He twists words into thick knots as he tries to convey the near-mystical intensity of his visions. The dominant emotion is one of desolution and despair. The emptiness of the landscape mirrors a kind of inner emptiness, and his fascination for the peregrine becomes an expression of a deep yearning for a richer, fuller life. It is rather sad.<br /> <br />I do have to admit, however, that I found the emotional register of this book to be monotonous, and the prose to be overwrought. There is not really any emotional or tonal contrast to speak of, which makes it difficult to read the book for long spells. I was fortunate, however, to have listened to an audiobook version narrated by David Attenborough, who livened up the experience somewhat. And I do have to admit that the book had an effect on me, since I went on my first birdwatching expedition (to a park) shortly after finishing it.

Bird.